Ar lietuviškiems personažams lieka vietos?
Lietuvos vaikai „Disney“ ir „Pixar“ personažus pažįsta iš lietuviškai įgarsintų filmų, tačiau Lietuvoje gimstančioms istorijoms dar tenka ieškoti savo auditorijos. Lietuviška animacijos kilmė pačių vaikų tikrai nesudomina. Tačiau animacijos kūrėjai ir tyrėjai kelia klausimą, ar užtenka išversti kitų šalių pasakojimus.
Gamyba suaktyvėjo, bet kelių herojų nepakanka
Animacijos tyrėjo, kūrėjo ir dėstytojo Tomo Mitkaus vertinimu, lietuviškų herojų vaikų ekranuose vis dar trūksta, nors pastaraisiais metais atsirado daugiau jaunajai auditorijai skirto turinio.
„Būtų labai klaidinga laikytis pozicijos, kad jei jau turime kelis lietuviškus kino bei TV kūrinius, to visiškai pakanka. Juolab kad vaikams skirtas turinys labai dažnai atlieka ne tik pramogos, bet ir kultūrinę paskirtį“, – sako jis.
Lietuvos kino centro (LKC) skelbiamoje nacionalinių filmų statistikoje 2025 m. animacijos kategorijoje nurodyta 11 kūrinių, o 2023 ir 2024 m. – po keturis. Tai ryškus šuolis, į kurį neįtraukta ir dalis animacinių serialų, tačiau tuo pat metu reikia turėti omenyje, kad visos animacijos statistika neparodo, kiek naujo turinio pasiekia būtent vaikus.
Savas herojus nebūtinai gyvena Lietuvoje
Vaikų psichologė, „Trep! Trep! Raganosiai!“ bendraautorė Rugilė Kazlauskienė sako, kad artumas personažui pirmiausia gimsta atpažinus jo išgyvenimus.
„Vaikai renkasi ne tobulus herojus – jie renkasi tuos, su kuriais gali būti netobuli“, – teigia ji.
Pasak psichologės, supykęs, išsigandęs ar nusivylęs veikėjas gali padėti vaikui suprasti savo būseną, kuriai nusakyti dar trūksta žodžių. Stebėdamas istoriją mažasis žiūrovas taip pat mato, kaip galima susitaikyti ar paprašyti pagalbos.
Ji pripažįsta, kad savo kasdienybę vaikas gali atpažinti ir užsienio istorijose: „Šiuolaikinės Lietuvos šeimos gyvenimas ne taip jau stipriai skiriasi nuo kitų Vakarų šalių šeimų. Panašiai suprantame tėvystę ir ugdymą, mūsų namai panašūs, o vaikų poreikiai, norai ir jausmai apskritai yra labai universalūs. Vis dėlto man gaila, kai vaikas pasakoja apie JAV Padėkos dieną, tačiau nežino, kuo įdomios Joninės. Pažįstami kultūriniai ženklai padeda stiprinti ryšį su savo kraštu.“
Tiesa, R. Kazlauskienė siūlo nepamiršti ir pramogos. Jos teigimu, juokingas, išdykęs herojus padeda atsipalaiduoti ir išlaisvina žaismingumą. „Gyvenimas nėra vien pareigos ir pasiekimai. Jame turi būti vietos žaidimui, kvailiojimui ir juokui“, – primena psichologė.
„Kakės Makės“ autorė, rašytoja ir iliustruotoja Lina Žutautė į nacionalinės vaikystės idėją žvelgia atsargiau.
„Nežinau, ar vaikystė būna lietuviška, ar kitos tautybės. Vaikystė yra vaikystė, jos nereikia sprausti į rėmus. Jai kaip tik reikia kuo daugiau laisvės ir erdvės“, – sako ji.
Kad vietiniai personažai gali surinkti auditoriją Lietuvoje, rodo „Kakės Makės“ pavyzdys. LKC duomenimis, 2023 m. pasirodęs animacinis filmas „Kakė Makė: mano filmas“ iki tų metų pabaigos Lietuvos kino teatruose sulaukė 49 794 žiūrovų apsilankymų.
Autorės teigimu, Kakė Makė vaikams artima todėl, kad neturi stebuklingų galių, tačiau pasižymi didele vaizduote ir susiduria su tais pačiais klausimais kaip bet kuris penkiametis.
Kodėl neužtenka parduotų bilietų?
Kultūrinė animacijos reikšmė neišsprendžia jos finansavimo klausimo. T. Mitkus pasakoja, kad atlikdamas Lietuvos animacijos industrijos tyrimą tiek iš prodiuserių, tiek iš kūrėjų dažnai išgirsdavo tą patį atsakymą: labiausiai trūksta lėšų.
„Lietuva yra paprasčiausiai per maža, kad mes galėtume kurti išties brangius kultūrinius projektus, orientuotus išskirtinai į lietuvišką žiūrovą, ir tikėtis iš to gyventi“, – teigia tyrėjas.
Jis ragina investicijų į vietinę animaciją vertę pirmiausia sieti su kultūra ir tapatybe: „Stebėdami herojų bei jų priešininkų elgesį vaikai susipažįsta ir su visuomenėje priimtinais elgesio modeliais. Tikiu, kad Lietuvai tikrai nereikėtų žiūrėti į nuosavo vaikams skirto turinio gamybą vien per ekonominę prizmę.“
Tiesa, kartu jis perspėja nesitikėti tarptautinio hito iš pirmojo bandymo: kūrėjams reikia galimybių suklysti, pasimokyti ir imtis kitų darbų.
Lietuviškumas neturi tapti suvenyru
Kaip išsaugoti savitumą ir sudominti kitų šalių vaikus? „Trep! Trep! Raganosiai!“ bendraautoris, kūrybos direktorius Vytautas Tautkevičius mano, kad lietuviškumas natūraliai atsiranda iš kūrėją supančios kasdienybės.
„Jei pradėtume jį dėlioti dirbtinai, jis būtų tarsi suvenyras, nekuriantis artimo ryšio su žiūrovu. Lietuviškos istorijos gali patraukti savo artumu“, – apie personažą sako jis.
Pavyzdžiui, serialo raganosiukų charakterius įkvėpė jo sūnėnas ir dukterėčia: vieno pomėgis stebėti bei gaudyti gyvūnus, kitos – užsispyrimas ir šmaikštumas. V. Tautkevičiaus teigimu, pasakojant apie emocijas daug ko pritaikyti užsienio auditorijai nereikia. Padeda ir veiksmais kuriamas humoras, kurį galima suprasti be vertimo.
L. Žutautė, savo istorijoms pasiekus kitų šalių skaitytojus, sako pirmiausia pastebėjusi vaikų panašumus.
„Su laiku supratau, kad vaikai yra labai panašūs visame pasaulyje. Jiems yra svarbiausia šeima ir draugai, jie mėgsta gyvūnus, mėgsta kvailioti ir kikenti, ir visi svajoja“, – pasakoja autorė.
T. Mitkus perspektyvia kryptimi laiko universalias istorijas, vykstančias lietuviškoje aplinkoje. Jis mini „Peppa Pig“ ir „Bluey“ serialus, kuriuose įžvelgia savų kultūrų atspindžius, suprantamus ir kitų šalių vaikams. Tyrėjo vertinimu, kultūrinis savitumas gali padėti išsiskirti.
